Ema dažniausiai aiškinama kaip „visa“, „visuma“ arba „visuotinė“. Ši interpretacija siejama su senovės germanų šaknimi ermin, reiškiančia visumą, pilnatvę ar platų mastą.
Pažodinė reikšmė pabrėžia vientisumą ir išbaigtumą. Tokia reikšmė kalboje gali būti suprantama kaip simbolinis visumos vaizdinys. Ji nenurodo konkrečios asmens savybės ar elgesio modelio.
Ema kai kuriuose šaltiniuose siejama su trumpintomis germanų kilmės asmenvardžių formomis. Dėl skirtingų istorinių aiškinimų kartais pateikiama ir platesnė reikšmė, susijusi su visuotinumu arba didingumu.
Europos vardų tradicijose visumos simbolis dažnai siejamas su darna, užbaigtumu ir pasaulio vientisumu. Tai kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginis kalbinis vertimas. Viduramžių tekstuose tokios reikšmės galėjo būti suvokiamos religiniame ir moraliniame kontekste.
Pavadinimas Ema skirtinguose laikotarpiuose galėjo būti aiškinamas nevienodai. Vieni šaltiniai pabrėžia jo germanų šaknį, kiti akcentuoja trumpą senesnių vardų formą. Todėl tiksliausia pagrindine reikšme laikyti „visumą“ arba „pilnatvę“.
