Elzė siejama su hebrajų vardu אֱלִישֶׁבַע, perrašomu kaip Elisheva. Lietuviškai šis žodis dažniausiai verčiamas „mano Dievas yra priesaika“ arba „Dievo priesaika“.
Ši reikšmė jungia dieviškumo ir įsipareigojimo sąvokas. Hebrajų tradicijoje priesaika reiškė rimtą pažadą, atsakomybę ir ištikimybę duotam žodžiui. Todėl pažodinis aiškinimas remiasi ne žmogaus savybėmis, o religiniu santykio su Dievu vaizdiniu.
Krikščioniškoje kultūroje reikšmė susijusi su pasitikėjimu Dievu ir šventu pažadu. Tai kultūrinė interpretacija, o ne objektyvus asmens apibūdinimas. Vakarų tradicijoje vardas dažnai suvokiamas kaip tikėjimo ir dvasinio įsipareigojimo ženklas.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas vertimas „Dievas yra mano priesaika“. Kitas aiškinimas akcentuoja Dievo pažadą žmogui. Abu variantai kyla iš to paties hebrajiško pagrindo, tačiau skiriasi sakinio sandara.
Elzė šią reikšmę paveldi per platesnę Elžbietos vardo tradiciją. Skirtingais laikotarpiais ji buvo suprantama pažodžiui, religiniu požiūriu arba simboliškai. Lietuviškoje vartosenoje reikšmė išlaiko ryšį su hebrajiškuoju pirmavaizdžiu, nors kasdienėje kalboje dažnai suvokiama kaip savarankiško vardo reikšmė.
