Elzbieta reiškia „Dievas yra mano priesaika“ arba „mano Dievas yra priesaika“. Ši reikšmė siejama su hebrajų kalbos junginiu „Elisheva“. Žodis „El“ hebrajų kalboje reiškia Dievą, o „sheva“ siejamas su priesaika arba įžadu.
Pažodinis vertimas pabrėžia ryšį tarp žmogaus ir dieviškojo pažado. Religinėje tradicijoje tokia reikšmė gali simbolizuoti ištikimybę, pasitikėjimą ir įsipareigojimą. Šios simbolinės interpretacijos neapibūdina konkretaus žmogaus savybių.
Kituose šaltiniuose pateikiamas artimas vertimas „Dievas yra mano priesaika“. Kai kurie aiškinimai akcentuoja ne pačią priesaiką, o Dievo ištikimybę žmogui. Abu variantai laikomi susijusiais su tuo pačiu hebrajišku pagrindu.
Krikščioniškame kontekste Elzbieta siejama su Naujojo Testamento veikėja Elžbieta. Ji minima kaip Jono Krikštytojo motina ir Marijos giminaitė. Todėl reikšmė ilgainiui įgijo religinio pasitikėjimo ir pažado atspalvį. Vakarų kultūroje šis vardas dažnai suvokiamas kaip biblinės tradicijos ženklas. Viduramžių tekstuose jis buvo siejamas su pamaldumu, ištikimybe ir pagarba Dievui.
