Eliza dažniausiai aiškinama kaip „Dievas yra mano priesaika“ arba „mano Dievas yra priesaika“. Ši reikšmė siejama su hebrajų kalbos fraze „Elisheva“. Joje jungiamas dievybę reiškiantis žodis „El“ ir įsipareigojimą nusakanti dalis „sheva“.
Pažodinis vertimas pabrėžia ištikimybės, pažado ir dvasinio įsipareigojimo idėjas. Religinėje tradicijoje priesaika suvokiama kaip rimtas žodis, skirtas Dievui arba patvirtinantis žmogaus pasišventimą. Todėl Eliza reikšmė dažnai interpretuojama kaip tikėjimo ir ištikimybės simbolis.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose pateikiamas ir variantas „Dievas yra pilnatvė“ arba „Dievas yra gausa“. Šis aiškinimas kyla iš kitokio hebrajiškų šaknų aiškinimo. Jis nėra vienintelis akademiškai pripažįstamas vertimas.
Žydiškoje ir krikščioniškoje kultūroje tokia reikšmė siejama su Dievo pažadu bei žmogaus atsaku į tikėjimą. Viduramžių tekstuose vardų reikšmės dažnai aiškintos simboliškai. Dėl to pradinė kalbinė reikšmė ilgainiui įgavo moralinių ir religinių prasmių. Eliza šiame kontekste nurodo pažadą, ištikimybę ir ryšį su dieviškumu. Tai yra tradicinė simbolinė interpretacija, o ne asmens savybių apibūdinimas.
