Eigirdas dažniausiai aiškinamas per lietuvišką dėmenį „gird-“, siejamą su žodžiais „girdėti“, „garsas“ ir „girdas“. Pažodinis aiškinimas gali būti perteikiamas kaip „tas, apie kurį girdima“ arba „garsą turintis“. Tiksli viso vardo reikšmė nėra visiškai vienareikšmė, nes senųjų dvikamienių vardų sandara leidžia kelias interpretacijas.
Žodis „girdas“ lietuvių kalboje reiškia gerą vardą, šlovę arba žinomumą. Todėl reikšmė gali būti siejama su girdima šlove, pagarba ir geru atminimu. Tai semantinė interpretacija, o ne tiesioginis istorinis apibrėžimas.
Senosiose baltų tradicijose garsas ir žodis buvo svarbūs viešam žmogaus įvaizdžiui. Gera šlovė reiškė pripažinimą bendruomenėje, o išlaikytas vardas jungė žmogų su protėvių atminimu. Šis aiškinimas atspindi kultūrinę simboliką, ne patikrinamą asmens savybę.
Eigirdas kai kuriuose vardų aiškinimuose suprantamas kaip vardo, garso ar šlovės motyvus jungiantis darinys. Kitas aiškinimas labiau pabrėžia girdėjimo veiksmą ir žinios sklidimą. Abu variantai remiasi lietuviška žodyno medžiaga, tačiau nė vienas nėra visuotinai galutinis.
