Eigilas dažniausiai aiškinamas kaip vardas, siejamas su kalavijo ašmenimis arba kardu. Toks aiškinimas remiasi senąja germanų kalbų šaknimi *agīlaz*. Ji lietuviškai perteikiama kaip „ašmenys“, „kalavijo briauna“ arba „kardo smaigalys“.
Pažodinė reikšmė nėra visiškai vienoda visuose vardų žodynuose. Kai kuriuose šaltiniuose Eigilas siejamas su ginklo aštrumu ir pjovimo briauna. Kituose pabrėžiama kario įrankio, o ne konkrečios jo dalies reikšmė.
Kalavijas senosiose germanų, skandinavų ir baltų tradicijose reiškė apsaugą, garbę bei teisę ginti bendruomenę. Ši kultūrinė reikšmė yra simbolinė, todėl jos nereikėtų laikyti tiesioginiu žmogaus savybių apibūdinimu.
Eigilas kai kuriuose aiškinimuose simboliškai siejamas su ryžtingumu ir aiškia riba tarp teisingumo bei grėsmės. Tokios interpretacijos kyla iš kalavijo įvaizdžio, o ne iš patvirtintų asmenybės tyrimų.
Viduramžių Europos pasakojimuose kalavijas dažnai buvo valdžios, priesaikos ir atsakomybės ženklas. Vėlesnėje kultūroje ašmenys įgijo ryžto, tikslumo ir gebėjimo atskirti simboliką.
