Egberto pažodinė reikšmė siejama su dviem senosios anglų kalbos žodžiais. „Ecg“ reiškia kalavijo ašmenis arba smaigalį, o „beorht“ reiškia šviesų, spindintį. Todėl Egbertas dažniausiai aiškinamas kaip „švytintis kalavijas“ arba „spindintis kalavijo ašmuo“.
Šis aiškinimas kyla iš germanų vardų darybos tradicijos. Jo dalys jungia karybos simbolį su šviesos ir aiškumo įvaizdžiu. Pažodinis vertimas nėra vienintelis galimas aiškinimas. Kai kuriuose šaltiniuose vardas perteikiamas kaip „šviesus kalavijas“ arba „spindintis ginklas“.
Kalavijas senosiose Europos kultūrose simbolizavo apsaugą, pareigą ir teisingumą. Šviesa religinėse bei kultūrinėse tradicijose dažnai reiškė žinojimą, tyrumą ir dvasinį aiškumą. Šios sąsajos yra simbolinės interpretacijos, o ne įrodytos asmens savybės.
Viduramžių aplinkoje tokia reikšmė galėjo būti suprantama kaip valdžios, garbės ir pasirengimo ginti bendruomenę ženklas. Krikščioniškoje simbolikoje šviesa įgijo moralinę bei dvasinę prasmę. Pats žodžių junginys išliko susijęs su senąja germanų vaizduote.
