Dovė dažniausiai aiškinama per hebrajų žodį „dov“, lietuviškai reiškiantį „lokys“. Šis aiškinimas siejamas su senoviniu asmenvardiniu žodynu, kuriame gyvūnų pavadinimai tapdavo vardų pagrindu. Dovė tokiu atveju būtų moteriška vardo forma, susijusi su gamtos įvaizdžiu.
Lokys įvairiose kultūrose simbolizuoja ištvermę, apsaugą ir laukinės gamtos jėgą. Šios reikšmės yra simbolinės, todėl jos neapibūdina konkretaus žmogaus savybių. Šiaurės tautų tradicijose lokys dažnai laikytas miško globėju arba protėvių pasaulio ženklu. Europos pasakojimuose jis neretai reiškė fizinę galią ir atsparumą.
Kitas populiarus, tačiau ne visur kalbotyroje patvirtintas aiškinimas sieja Dovę su žodžiu „dovana“. Tokia interpretacija remiasi lietuvišku žodžiu ir vardų prasminėmis asociacijomis. Pagal ją vardas suprantamas kaip Dievo ar gyvenimo dovana. Šis aiškinimas labiau priklauso simbolinei vardų tradicijai, o ne vieningai nustatytai etimologijai.
Dovė gali būti suvokiama per abu prasminius sluoksnius. Vienas pabrėžia lokio įvaizdį, kitas – dovanos simboliką. Skirtinguose šaltiniuose pirmenybė teikiama nevienodoms interpretacijoms.
