Dominijonas siejamas su lotynišku žodžiu dominus, kuris lietuviškai reiškia „valdovas“ arba „šeimininkas“. Šis žodis nusako asmenį, turintį teisę vadovauti, globoti ar valdyti.
Pažodinė reikšmė gali būti aiškinama ir kaip „viešpataujantis žmogus“. Toks aiškinimas kyla iš lotyniško žodyno bei senosios Europos vardų tradicijos. Religiniuose tekstuose dominus dažnai vartotas Dievui apibūdinti. Todėl reikšmė įgijo ir dvasinio autoriteto atspalvį.
Krikščioniškoje kultūroje šis žodis galėjo reikšti Viešpatį, mokytoją arba tikėjimo vadovą. Romėniškoje visuomenėje jis pirmiausia nurodė šeimininką ar namų valdovą. Viduramžiais reikšmė tapo glaudžiau susijusi su pagarba, valdžia ir globa.
Dominijonas gali būti aiškinamas dviem artimais būdais. Vienas aiškinimas pabrėžia valdovo statusą. Kitas iškelia šeimininko, globėjo ir atsakingo tvarkytojo vaidmenį. Šios interpretacijos yra kalbinės bei kultūrinės, todėl neapibūdina konkretaus žmogaus savybių.
Skirtingais laikotarpiais valdovo sąvoka kito. Seniau ji labiau reiškė teisinę galią. Vėliau ji dažnai įgavo moralinės atsakomybės ir tarnystės prasmę. Dėl šios priežasties reikšmė gali būti suvokiama ir pasaulietiškai, ir religiniu požiūriu.
