Didonė dažniausiai siejama su senovės kartaginiečių karaliene iš klasikinės tradicijos. Pažodinė reikšmė nėra visiškai nustatyta, nes senieji šaltiniai pateikia skirtingus vardų aiškinimus.
Graikiškoje ir lotyniškoje tradicijoje vartojama forma Dido. Kai kuriuose aiškinimuose ji siejama su semitų kalbų žodžiais, reiškiančiais klajojančią arba keliaujančią. Šis aiškinimas nėra vieningai pripažintas kalbotyroje.
Kita tradicija Didonę sieja su finikiečių vardu Elissa. Tokiu atveju Dido laikoma vėlesne istorinio ar mitinio asmens forma, o ne savarankišku žodžiu.
Kartaginiečių pasakojimuose šis vardas simbolizuoja kelionę, miesto kūrimą ir atkaklumą. Romėnų literatūroje jis įgijo meilės, ištikimybės ir tragiško likimo atspalvių. Šios reikšmės priklauso kultūriniam pasakojimui, o ne patvirtintam vardo vertimui.
Didonė simboliškai gali būti suprantama kaip keliautoja, pradedanti naują gyvenimo etapą. Toks aiškinimas remiasi literatūriniu įvaizdžiu, todėl neturėtų būti laikomas tiksliu kalbiniu faktu.
