Diana siejama su lotynų kalbos žodžiu „dīvus“, reiškiančiu „dieviškas“, „dangiškas“ arba „priklausantis dievams“. Todėl pažodinė reikšmė dažniausiai aiškinama kaip „dieviškoji“ arba „dangiškoji“.
Senovės Romos tradicijoje ši reikšmė buvo susijusi su deive Diana. Ji globojo laukinę gamtą, miškus, gyvūnus, medžioklę ir mėnulį. Mėnulio ryšys simboliškai siejo vardą su nakties šviesa, cikliškumu ir paslaptimi. Šie simboliai priklauso religiniam bei kultūriniam aiškinimui, todėl neapibūdina konkretaus žmogaus.
Kai kuriuose šaltiniuose vardas aiškinamas per sąsają su šviesa, dangumi ir dieviškumu. Tokia interpretacija remiasi ne atskiru tiesioginiu vertimu, o platesniu romėniškuoju deivės įvaizdžiu. Krikščioniškoje Europos kultūroje ankstesnė mitologinė reikšmė buvo vertinama istoriniame kontekste. Vėliau vardas tapo savarankišku asmenvardžiu, praradusiu tiesioginę religinę funkciją.
Diana dažnai suvokiama kaip klasikinės kultūros ženklas. Literatūroje ir mene ji gali simbolizuoti laukinę gamtą, mėnulio šviesą, nepriklausomybę bei moteriškąją globą. Tai simbolinės interpretacijos, o ne žodyno reikšmės. Vardo Diana pagrindinė reikšmė išlieka „dieviškoji“ arba „dangiškoji“.
