Darius siejamas su senovės persų asmenvardžiu Dārayavauš. Šis žodis lietuviškai dažniausiai aiškinamas kaip „turintis gėrį“ arba „išlaikantis gėrį“.
Reikšmės pagrindą sudaro dvi senosios persų kalbos dalys. Pirmoji siejama su turėjimu arba laikymu. Antroji reiškia gėrį, vertę ar gerovę. Todėl Darius pažodžiui gali būti suprantamas kaip „gėrio turėtojas“.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas artimas vertimas „tas, kuris išlaiko gėrį“. Šie variantai nėra visiškai skirtingos reikšmės. Jie perteikia tą pačią senąją idėją, tik skirtingai pabrėžia veiksmą.
Simboliškai ši reikšmė siejama su vertybių saugojimu, atsakomybe ir pastovumu. Tokia interpretacija priklauso kultūriniam vardų aiškinimui, o ne moksliniam žmogaus savybių aprašymui.
Senovės Persijos valdovų aplinkoje ši reikšmė galėjo pabrėžti valdovo ryšį su tvarka ir valstybės gerove. Graikų bei vėlesnėse Europos tradicijose vardas išlaikė kilmingą istorinį atspalvį. Šiandien Darius pirmiausia suprantamas kaip senas asmenvardis, kurio reikšmė susijusi su gėrio turėjimu ir išsaugojimu.
