Danguolė pažodžiui siejama su dangumi, dangaus erdve ir aukštybe. Lietuvių kalboje pagrindas „dang-“ reiškia dangų, o vardas perteikia dangiškumo įspūdį.
Ši reikšmė pirmiausia yra kalbinė, nes remiasi lietuvišku žodžiu „dangus“. Simbolinis aiškinimas dangų sieja su šviesa, erdve, laisve ir pakilumu. Tokios sąsajos priklauso kultūrinei interpretacijai, o ne griežtam vardo apibrėžimui.
Baltų pasaulėjautoje dangus buvo suvokiamas kaip matoma gamtos erdvė ir aukštesnės tvarkos ženklas. Senosiose Europos tradicijose dangus dažnai simbolizavo dieviškumą, apsaugą ir ryšį su protėviais. Lietuvių tautosakoje dangaus vaizdiniai susiję su saule, mėnuliu, žvaigždėmis ir metų ciklais.
Danguolė gali būti aiškinama kaip „dangiškoji“ arba „susijusi su dangumi“. Kai kuriuose vardų aiškinimuose pabrėžiama dangaus šviesos asociacija. Kituose dėmesys skiriamas erdvei, aukščiui ir platumui.
Šis vardas neturi vienintelio tarptautinio pažodinio atitikmens. Jo reikšmė geriausiai atsiskleidžia lietuviškame žodyje „dangus“ ir lietuviškoje vaizduotėje.
