Daiva reiškia dievišką būtybę, deivę arba antgamtinę moterišką esybę. Ši reikšmė siejama su lietuvių kalbos žodžiu „daiva“, reiškiančiu deivę.
Pažodinis vertimas į lietuvių kalbą yra „deivė“ arba „dieviška moteris“. Žodis nurodo ne konkrečią mitologinę figūrą, bet bendrą dieviškos būtybės sampratą.
Baltų pasaulėžiūroje deivės buvo siejamos su gamtos jėgomis, gyvybe, likimu ir namų gerove. Tai kultūrinis simbolizmas, o ne įrodymas apie konkrečią asmens prigimtį.
Indoeuropiečių tradicijose dieviškumo sąvoka dažnai išreiškiama panašiais žodžiais. Lietuviškas „daiva“ priklauso platesniam senam žodžių laukui, apibūdinančiam dievišką būtybę.
Kartais vardui priskiriama ir „šviesiosios deivės“ interpretacija. Toks aiškinimas yra simbolinis, todėl jo nereikėtų laikyti vienintele pažodine reikšme.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo būti suvokiama per mitologijos, tautosakos ir romantinės kultūros prizmę. Šiuolaikiniame vartojime Daiva dažniausiai suprantama kaip lietuviškas vardas, primenantis deivės įvaizdį.
