Dainys dažniausiai aiškinamas per lietuvišką žodį „daina“. Lietuvių kalboje „daina“ reiškia dainuojamą kūrinį, giesmę arba žodžiais ir melodija perteikiamą pasakojimą. Todėl pažodinė vardo reikšmė gali būti siejama su daina, giesme ar dainuojančiu skambesiu.
Dainys semantiškai siejamas su lietuvių tautosakos ir muzikinės kultūros vaizdiniais. Lietuvių tradicijoje daina dažnai perteikia istoriją, jausmus, šeimos atmintį ir bendruomenės patirtį. Šis aiškinimas remiasi kalbine asociacija, todėl neturėtų būti suprantamas kaip vienintelė privaloma interpretacija.
Simboliniu lygmeniu daina įvairiose kultūrose siejama su harmonija, atmintimi, malda ir bendryste. Senosiose Europos tradicijose giesmė galėjo lydėti apeigas, darbą, šventes arba gedulą. Krikščioniškame kontekste giesmė dažnai reiškia religinį kreipimąsi ir šlovinimą. Tautosakinėje aplinkoje ji saugojo pasakojimus, kuriuos perduodavo iš kartos į kartą.
Dainys gali būti suprantamas ir kaip artimas dainuojančio, giedančio ar dainai priklausančio žodyno darinys. Tokia interpretacija yra simbolinė, o ne mokslinis asmens savybių apibūdinimas.
