Dagmara siejama su senąja skandinavų vardo forma Dagmær. Joje jungiasi žodžiai dagr, reiškiantis „diena“, ir mær, reiškiantis „mergelė“ arba „jauna moteris“. Pažodinis vertimas lietuviškai dažniausiai pateikiamas kaip „dienos mergelė“ arba „dienos jaunoji“.
Ši reikšmė nėra tiesioginis asmens apibūdinimas. Ji priklauso senajai vardų kūrimo tradicijai, kurioje gamtos reiškiniai jungti su žmogaus gyvenimo įvaizdžiais. Diena galėjo simbolizuoti šviesą, pradžią, budrumą ir gyvenimo tęstinumą. Mergelės motyvas reiškė jaunystę, kilnumą ir socialinį orumą.
Skirtinguose aiškinimo šaltiniuose pasitaiko ir laisvesnė interpretacija „šviesi mergelė“. Ji kyla iš simbolinės dienos šviesos reikšmės, o ne iš pažodinio vertimo. Todėl šį variantą reikėtų vertinti kaip kultūrinę interpretaciją.
Viduramžių Šiaurės Europos tradicijoje diena turėjo aiškią religinę ir kasdienę svarbą. Šviesa buvo siejama su tvarka, saugumu ir naujo gyvenimo ciklo pradžia. Dagmara savo reikšme atspindi tokį vaizdinį junginį, kuriame jaunystė susiejama su šviesiu paros metu.
