Chloja reiškia „žaliuojanti“ arba „jaunas žalias daigas“. Pažodžiui tai siejama su graikų kalbos žodžiu „khlóē“, reiškiančiu jauną augmeniją, žaliuojančius ūglius arba vešlią žalumą.
Chloja simbolizuoja pavasarinį atsinaujinimą, augimą ir gyvybės jėgą. Šis aiškinimas kyla iš gamtos vaizdinio, todėl priklauso simbolinei interpretacijai, o ne žmogaus savybių apibūdinimui.
Senovės graikų kultūroje žalia augmenija buvo susijusi su derlingumu, žemės gyvybingumu ir gamtos ciklais. Vardas galėjo priminti jauną augaliją, kuri pavasarį pradeda skleistis. Vėlesnėje tradicijoje Chloja tapo poetiniu žodžiu, susijusiu su žaliuojančiais laukais.
Krikščioniškame kontekste vardas žinomas iš Naujojo Testamento. Pirmajame laiške korintiečiams minima Chlojos šeima arba jos namai. Šis tekstas paaiškina vardo kultūrinį išlikimą, tačiau nekeičia pagrindinės pažodinės reikšmės.
Kai kuriuose aiškinimuose reikšmė perteikiama kaip „žydinti“, „jauna žaluma“ arba „žalias ūglis“. Šios formuluotės artimos, nes visos remiasi tuo pačiu senovės graikų gamtos vaizdiniu. Chloja dažnai suvokiama kaip pavasario, augimo ir atsinaujinančios gyvybės simbolis.
