Cezaris siejamas su lotynišku žodžiu Caesar, kuris lietuviškai dažniausiai verčiamas kaip „cezaris“ arba „imperatorius“. Šis žodis nėra paprastas bendrinis valdovo pavadinimas. Iš pradžių jis buvo asmenvardžio dalis, vėliau tapo valdžios simboliu.
Pažodinė reikšmė nėra visiškai aiški. Vienas aiškinimas sieja Caesar su lotynišku žodžiu caesaries, reiškiančiu „vešlius plaukus“. Kitas aiškinimas remiasi veiksmažodžiu caedere, reiškiančiu „pjauti“ arba „kirsti“. Egzistuoja ir senas pasakojimas apie kūdikį, išpjautą iš motinos įsčių, tačiau ši versija laikoma legendine.
Romėnų tradicijoje Cezaris simbolizavo aukščiausią politinę valdžią, karinį autoritetą ir valstybės vadovavimą. Vėliau šis pavadinimas tapo valdovo titulu Romos imperijoje. Iš jo kilo tokie valdovų titulai kaip kaizeris ir caras.
Viduramžių Europoje reikšmė dar labiau nutolo nuo pirminio asmenvardžio. Ji pradėjo reikšti imperatorišką statusą, išskirtinę galią ir istorinį prestižą. Šiuolaikiniuose vardų aiškinimuose Cezaris dažniausiai suprantamas kaip valdovo, imperatoriaus arba autoritetingo lyderio vardas. Šios simbolinės interpretacijos apibūdina kultūrinį suvokimą, o ne nustatytą žmogaus likimą.
