Celijus siejamas su lotynų kalbos žodžiu „caelum“, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip „dangus“. Pažodinė reikšmė gali būti aiškinama kaip „dangiškas“ arba „susijęs su dangumi“. Ši reikšmė remiasi kalbine sąsaja, tačiau skirtinguose šaltiniuose pateikiami nevienodi etimologiniai aiškinimai.
Dangaus įvaizdis daugelyje kultūrų reiškia aukštį, platumą ir ryšį su dieviškąja sfera. Senovės Romos tradicijoje dangus buvo siejamas su dievais, kosmine tvarka ir žmogaus vieta pasaulyje. Krikščioniškoje kultūroje dangiškumas dažnai reiškia dvasinę tikrovę, amžinybę ir artumą Dievui. Tai kultūrinės simbolikos interpretacijos, o ne tiesioginės vardo savybės.
Celijus gali būti suprantamas ir kaip vardas, perteikiantis dangaus erdvės vaizdinį. Toks aiškinimas primena aukštai esančią, žmogaus akimis matomą erdvę. Kai kuriuose vardų aiškinimuose pabrėžiama ne pats dangus, o dangiškumas, kilnumas arba ryšys su aukštesne tvarka. Šie aiškinimai priklauso nuo pasirinktos kalbinės bei kultūrinės tradicijos.
Dangaus reikšmė skirtingais laikotarpiais buvo suvokiama nevienodai. Senovėje ji dažnai jungė astronominį stebėjimą su religiniu pasaulio aiškinimu. Vėlesnėje Europos kultūroje dangus įgijo ir moralinę bei dvasinę prasmę. Todėl vardo reikšmė gali apimti tiek fizinės erdvės, tiek simbolinio aukščio sampratą.
