Blanka reiškia „balta“, „šviesi“ arba „skaisti“. Pažodinė reikšmė siejama su spalvos ir šviesumo sąvokomis.
Šio vardo reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu „blancus“, lietuviškai reiškiančiu „baltas“. Viduramžių Europoje balta spalva dažnai simbolizavo tyrumą, nekaltumą ir dvasinį skaidrumą.
Krikščioniškoje tradicijoje balta spalva siejama su šviesa, viltimi ir šventumu. Vakarų Europos heraldikoje balta arba sidabrinė spalva reiškė taiką, tiesą ir kilnumą.
Prancūzų bei ispanų kultūrose reikšmė dažnai suvokiama per šviesos, tyrumo ir elegancijos vaizdinius. Šios sąsajos yra kultūrinės interpretacijos, o ne žmogaus savybių įrodymas.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama reikšmė „šviesiaplaukė“ arba „spindinti“. Tokie aiškinimai išplaukia iš baltos spalvos simbolikos ir vėlesnio vardo vartojimo.
Viduramžiais balta spalva galėjo reikšti aukštą kilmę, taiką arba religinį atsidavimą. Vėlesniais laikotarpiais ji dažniau sieta su švara, lengvumu ir subtilumu. Todėl Blanka apima kelis artimus reikšmės atspalvius.
