Benitas pažodžiui reiškia „palaimintas“ arba „tas, kuriam linkima palaimos“. Šis aiškinimas siejamas su lotynišku žodžiu „benedictus“, lietuviškai reiškiančiu „palaimintas“.
Žodis „benedictus“ sudarytas iš lotyniškų dėmenų, reiškiančių gerą ir kalbėjimą arba linkėjimą. Dėl šios priežasties reikšmė gali būti suprantama kaip gerai palaimintas arba palankiai įvardytas.
Krikščioniškoje tradicijoje palaima reiškia Dievo malonę, globą ir palankumą. Religinėje aplinkoje ši reikšmė dažnai siejama su dėkingumu, dvasine ramybe ir pašaukimu gyventi dorai.
Benitas gali būti aiškinamas ir platesne kultūrine prasme. Simboliškai jis siejamas su geru linkėjimu, palankia gyvenimo pradžia bei pagarba moralinėms vertybėms.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas artimas aiškinimas „laimingas“ arba „gero likimo“. Tai nėra pažodinis vertimas, o vėlesnė simbolinė interpretacija, paremta palaimos ir palankumo sampratomis.
Viduramžių Europos kultūroje palaiminimo sąvoka buvo glaudžiai susijusi su religiniais tekstais ir vardų suteikimo papročiais. Todėl šio vardo reikšmė ilgainiui įgijo dvasinį bei moralinį atspalvį.
