Benas siejamas su hebrajų kalbos žodžiu „ben“, kuris lietuviškai reiškia „sūnus“ arba „vaikas“. Tai trumpas, savarankiškai vartojamas žodis, dažnai aptinkamas semitų kalbų vardų sandaroje.
Pažodinė reikšmė nurodo giminystės ryšį ir šeimos tęstinumą. Senovės hebrajų varduose žodis „ben“ dažnai sudarydavo sudėtinių vardų dalį. Toks vartojimas pabrėždavo kilmę, tėvo vardą arba priklausymą giminei.
Benas gali būti siejamas ir su bibliniu vardu Benjaminas. Vis dėlto tiesioginė šio trumpo vardo reikšmė nėra visiškai tapati Benjamino reikšmei. Benjaminas hebrajiškai aiškinamas kaip „dešinės rankos sūnus“ arba „laimės sūnus“.
Žydų tradicijoje sūnaus sąvoka susijusi su šeimos linijos tęsimu ir pažado paveldėjimu. Krikščioniškame kontekste ši reikšmė įgyja biblinį atspalvį, nes Benjamino vardas minimas Senajame Testamente. Simboliniuose aiškinimuose „sūnus“ kartais suprantamas kaip naujos kartos, tęstinumo ir paveldėtos istorijos ženklas. Šios interpretacijos priklauso kultūrinei simbolikai, o ne žodyno apibrėžčiai.
