Beatričė reiškia „palaiminta“ arba „laiminga“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu „beatus“, reiškiančiu palaimintą, laimingą ar dvasiškai apdovanotą žmogų. Moteriška forma perteikia palaimos ir palankaus likimo sampratą.
Beatričės reikšmė krikščioniškoje tradicijoje gali būti siejama su dvasine malone, tyrumu ir Dievo palaima. Šis aiškinimas remiasi religiniu žodžio „beatus“ vartojimu lotyniškuose tekstuose. Pasaulietiniame kontekste vardas dažniau suprantamas kaip laimės, sėkmės ir gyvenimo palankumo ženklas.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose pateikiama ir antra interpretacija. Ji sieja vardą su lotynišku žodžiu „viator“, reiškiančiu keliautoją. Šis aiškinimas kyla iš senesnės formos bei vėlesnio panašumo į „beatus“, todėl laikomas alternatyviu.
Viduramžių Europos kultūroje palaimos samprata buvo susijusi su dvasiniu išganymu. Vėlesniais laikotarpiais ji tapo platesnė ir apėmė asmeninę laimę bei gerą gyvenimo kelią. Todėl vardas gali turėti religinį, kultūrinį ir simbolinį sluoksnius.
