Barbora reiškia „svetimšalė“, „užsienietė“ arba „nepažįstama“. Šis aiškinimas siejamas su senovės graikų žodžiu „barbaros“, reiškusiu kitakalbį žmogų. Senovės graikai šiuo žodžiu vadino žmones, kalbančius nesuprantama kalba. Vėliau jo reikšmė įgijo platesnį kultūrinį atspalvį.
Pažodinė reikšmė nurodo žmogų, priklausantį kitai bendruomenei ar kraštui. Ji nebūtinai reiškė menkinimą. Pirminiame kontekste žodis dažnai pabrėžė kalbinį ir kultūrinį skirtumą. Vėlesniais laikotarpiais kai kuriose kalbose atsirado neigiamesnių šio žodžio atspalvių.
Religinėje tradicijoje Barbora siejama su šventąja Barbora. Dėl jos kulto reikšmė įgijo ištvermės, tikėjimo ir apsaugos simboliką. Šios sąsajos yra kultūrinės bei religinės interpretacijos, o ne pažodinis vardo vertimas.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas interpretuojamas kaip svetimos kilmės arba iš kitur atkeliavusios moters pavadinimas. Tokia interpretacija išlaiko pirminę žodžio prasmę. Viduramžių Europoje Barbora dažnai buvo suvokiama per krikščionišką šventosios istoriją. Todėl greta pažodinės reikšmės susiformavo simbolinis apsaugos ir dvasinio atsparumo sluoksnis. Skirtingų laikotarpių aiškinimai atspindi kalbos, religijos ir visuomenės pokyčius.
