Barbė siejama su senovės graikų žodžiu barbaros, kuris į lietuvių kalbą verčiamas kaip „svetimas“ arba „užsienietis“. Senovės graikų vartosenoje šis žodis apibūdino žmogų, nekalbantį graikiškai. Jis pirmiausia nusakė kalbinį ir kultūrinį skirtumą, o ne menkinamą asmens savybę.
Pažodinė reikšmė nurodo žmogų iš kito krašto, kitos bendruomenės ar kitokios tradicijos. Skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose šis apibūdinimas įgijo nevienodų atspalvių. Vienur jis reiškė tiesiog atvykėlį, kitur buvo siejamas su nepažįstamu pasauliu.
Krikščioniškoje tradicijoje reikšmė susijusi su šventosios Barboros kultu. Dėl šio ryšio vardas įgijo religinį ir kultūrinį sluoksnį. Viduramžių mene šventoji Barbora dažnai vaizduota su bokštu, kuris tapo jos atpažįstamu simboliu.
Barbė gali būti suvokiama kaip atvykėlės, kitoniškumo arba ribų peržengimo ženklas. Tokia interpretacija yra simbolinė, o ne žodyno apibrėžimas. Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiamas svetimumas, kituose – ryšys su tolimu kraštu ir nauja patirtimi. Vardo reikšmė skirtingose kultūrose priklauso nuo istorinio ir religinio konteksto.
