Baltazaras reiškia „Dievas saugo karalių“ arba „Tegul dievas saugo karalių“. Ši reikšmė siejama su akadų kalbos posakiu „Bēl-šar-uṣur“.
Originaliame junginyje „Bēl“ reiškia dievybę Belą, o „šar“ nurodo karalių. Veiksmažodis „uṣur“ reiškia saugoti, globoti arba išlaikyti saugų. Todėl pažodinis vertimas pabrėžia dievišką valdovo apsaugą.
Senovės Mesopotamijos tradicijoje tokie vardai galėjo reikšti maldą, linkėjimą arba politinį lojalumą. Jie dažnai siejo valdovą su dieviška tvarka. Bibliniame kontekste reikšmė įgijo sąsajų su karališka valdžia ir istoriniu Babilonu.
Krikščioniškoje tradicijoje Baltazaras tapo vieno iš trijų išminčių vardu. Šiame pasakojime reikšmė dažnai interpretuojama simboliškai, kaip pagarba valdžiai ir dvasinei globai. Toks aiškinimas priklauso religinei tradicijai, o ne tiesioginiam kalbiniam vertimui.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama forma „Dievas saugo jo gyvybę“. Šis variantas kyla iš skirtingo senovės žodžių aiškinimo. Baltazaras įvairiais laikotarpiais suvoktas kaip valdovo, apsaugos ir sakralios tvarkos simbolis.
