Aušrūna siejama su aušra, rytmečio šviesa ir naujos dienos pradžia. Pažodžiui ši reikšmė perteikia šviesėjimo, brėkštančio dangaus ir saulėtekio vaizdinį.
Pagrindinis originalus žodis yra lietuviškas daiktavardis „aušra“. Į lietuvių kalbą jis verčiamas kaip rytinis šviesos pasirodymas prieš saulėtekį. Vardo reikšmė nėra tiesioginis profesijos, statuso ar konkretaus daikto pavadinimas. Ji priklauso gamtos vaizdinių ir laiko kaitos simbolikai.
Lietuvių tautosakoje aušra dažnai siejama su dienos pradžia, šviesos sugrįžimu ir gamtos nubudimu. Šios sąsajos priklauso kultūriniam simbolizmui, todėl neapibūdina konkretaus žmogaus savybių. Senovės graikų tradicijoje aušrą įkūnijo deivė Eos, o romėnų kultūroje – Aurora. Šie mitologiniai atitikmenys nėra tiesioginiai lietuviško vardo šaltiniai.
Kai kuriuose aiškinimuose vardui priskiriama ir atsinaujinimo, vilties bei pradžios prasmė. Tokios interpretacijos yra simbolinės, o ne žodyno apibrėžimai. Aušrūna šiuolaikiniame vardų aiškinime dažniausiai suprantama per aušros vaizdinį.
