Aušrinė pažodžiui siejama su aušros metu pasirodančia šviesa ir rytine žvaigžde. Lietuvių kalboje šis žodis reiškia dangaus šviesulį, matomą prieš saulėtekį. Astronomijoje tai dažniausiai yra Venera, stebima rytiniame danguje.
Aušrinė simboliškai siejama su naujos dienos pradžia, šviesos sugrįžimu ir viltimi. Šios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne pažodinei žodžio reikšmei. Lietuvių tradicijoje aušra dažnai žymi perėjimą iš tamsos į šviesą.
Baltų pasaulėžiūroje Aušrinė buvo siejama su dangaus šviesuliu ir mitine būtybe. Tautosakoje ji gali pasirodyti kaip rytinė žvaigždė, susijusi su grožiu, budėjimu ir dangaus tvarka. Šie vaizdiniai išliko dainose, sakmėse ir tautosakos tyrimuose.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas ne tik su žvaigžde, bet ir su pačia aušra. Tokiu atveju pabrėžiamas rytinis metas, šviesėjimas ir dienos pradžia. Aušrinės reikšmė nėra susijusi su religine doktrina, tačiau ji turi seną mitologinį ir kultūrinį kontekstą.
