Aura reiškia lengvą vėjelį, oro dvelksmą arba švelnų kvėptelėjimą. Šis aiškinimas siejamas su graikų kalbos žodžiu aura, reiškiančiu „dvelksmą“ arba „vėjelį“. Per lotynų kalbą šis žodis pateko į platesnę Europos kultūros vartoseną.
Pažodinė reikšmė nurodo judantį orą, lengvą vėjo prisilietimą ir gaivų aplinkos pokytį. Simboliškai vėjelis dažnai siejamas su laisve, lengvumu, kaita ir gyvybės judėjimu. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne tiesioginės žodyno reikšmės.
Senovės graikų tradicijoje žodis aura buvo susijęs su oro judėjimu ir gamtos pojūčiais. Vėlesnėje Europos kultūroje aura įgijo ir perkeltinę reikšmę. Ji gali apibūdinti žmogų supančią nuotaiką, įspūdį arba sunkiai nusakomą atmosferą.
Aura kartais aiškinama ir kaip spinduliavimas, sklindantis aplink žmogų ar daiktą. Šis vartojimas būdingas religiniams, meniniams ir ezoteriniams tekstams. Tačiau seniausia ir tiesioginė reikšmė išlieka susijusi su oru, vėjeliu bei dvelksmu.
