Astrida dažniausiai aiškinama kaip „dieviškai graži“, „mylima dievų“ arba „kilnaus grožio“. Ši interpretacija siejama su senovės skandinavų žodžiais áss, reiškiančiu dievybę, ir fríðr, reiškiančiu gražus, mielas arba mylimas.
Originalioje senovės skandinavų kalboje vartota forma Ástríðr. Pažodinis jos aiškinimas jungia dieviškumo ir grožio sąvokas. Lietuvių kalboje šis junginys perteikiamas kaip „dieviškas grožis“ arba „dieviškai graži“.
Skandinavų tradicijoje dievybės buvo siejamos su aukštesne galia, likimu ir pasaulio tvarka. Todėl pirmasis reikšmės dėmuo gali būti suprantamas kaip kilnumo arba išskirtinės kilmės simbolis. Antrasis dėmuo senosiose germanų kalbose dažnai reiškė ne vien išorinį grožį, bet ir mielumą, palankumą bei vertę.
Kai kuriuose šaltiniuose Astrida aiškinama kaip „dieviškai mylima“. Ši versija pabrėžia ne išvaizdą, o ypatingą palankumą ir brangumą. Simboliniuose aiškinimuose vardas siejamas su šviesa, orumu ir harmoningumu, tačiau tai nėra tiesioginė žodyno reikšmė.
Skirtingais laikotarpiais reikšmė galėjo būti suvokiama plačiau. Viduramžių kultūroje dieviškumas dažnai reiškė dvasinį kilnumą, o vėlesnėse tradicijose labiau išryškėjo grožio ir mylimumo aspektai. Astrida išlaiko abu šiuos semantinius sluoksnius.
