Anatolijus siejamas su senovės graikų žodžiu anatolē, reiškiančiu „saulėtekį“ arba „rytus“. Pažodinė reikšmė nurodo rytinę pasaulio kryptį ir dangaus šviesulio pasirodymą dienos pradžioje.
Graikų kalboje anatolē reiškė iškilimą, pakilimą ir saulės tekėjimą virš horizonto. Todėl reikšmė gali būti verčiama keliais artimais žodžiais: „rytai“, „saulėtekis“, „aušra“ arba „pakilimas“.
Senovės kultūrose saulėtekis dažnai simbolizavo pradžią, atsinaujinimą ir šviesos sugrįžimą. Šios sąsajos yra simbolinės interpretacijos, o ne tiesioginė žodyno reikšmė.
Rytai daugelyje tradicijų buvo siejami su gimimu, viltimi ir nauju gyvenimo etapu. Krikščioniškoje simbolikoje rytinė kryptis kartais siejama su prisikėlimu ir dvasine šviesa.
Anatolijus kalbiškai išlaiko senąją sąsają su rytų kryptimi. Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiama ne saulė, o pats kilimo arba išnirimo iš horizonto veiksmas.
Todėl pagrindinė vardo reikšmė yra „saulėtekis“ arba „rytų krašto žmogus“. Skirtingi aiškinimai remiasi tuo pačiu graikišku žodžiu, tačiau akcentuoja skirtingą jo prasmės dalį.
