Anastazas reiškia „prisikėlęs“, „atgimęs“ arba „tas, kuris vėl atsistoja“. Pažodinė reikšmė siejama su graikų žodžiu „anástasis“, lietuviškai reiškiančiu prisikėlimą arba atsikėlimą.
Ši reikšmė krikščioniškoje tradicijoje pirmiausia susijusi su Kristaus prisikėlimu. Todėl ji dažnai aiškinama kaip mirties įveikos, naujos pradžios ir dvasinio atsinaujinimo simbolis. Tai kultūrinė bei religinė interpretacija, o ne žmogaus savybių apibūdinimas.
Anastazas gali būti suprantamas ir platesne prasme. Jo reikšmė primena sugrįžimą po sunkumų, gyvenimo tęsinį bei galimybę pradėti naują etapą. Senovės krikščioniškuose tekstuose prisikėlimo sąvoka reiškė ne vien fizinį atsikėlimą. Ji apėmė tikėjimo atnaujinimą, išganymą ir perėjimą į kitą būties būklę.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė įgijo papildomų simbolinių atspalvių. Religinėje aplinkoje ji pabrėžia viltį ir amžinojo gyvenimo pažadą. Pasaulietiniame kontekste ji gali reikšti atsitiesimą, permainą arba sugrįžimą į prasmingą veiklą. Anastazas išlaiko tą pačią pagrindinę reikšmę, nors jos simbolinis suvokimas priklauso nuo kultūros ir tradicijos.
