Amanda yra lotyniškos kilmės vardas, siejamas su žodžiu „amanda“. Lotynų kalboje tai reiškia „mylėtina“, „verta meilės“ arba „ta, kurią reikia mylėti“.
Pažodinė reikšmė kyla iš veiksmažodžio amare, reiškiančio „mylėti“. Gramatiniu požiūriu amanda yra moteriškoji būtojo neveikiamojo dalyvio forma. Todėl Amanda nurodo asmenį, vertą meilės ar palankumo.
Ši reikšmė nėra tiesioginis asmens apibūdinimas. Ji veikiau perteikia švelnų, pagarba ir prieraišumu paremtą palinkėjimą. Krikščioniškoje tradicijoje meilė dažnai siejama su artimo atjauta, gailestingumu ir dvasiniu gerumu.
Romėniškame kultūriniame kontekste lotyniškas žodis priklausė kasdienei kalbai ir religiniam raštui. Vėlesniais laikotarpiais reikšmė buvo suvokiama simboliškai, kaip meilės, priėmimo ir palankumo ženklas.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas vertimas „mylima“. Kituose labiau pabrėžiama pareigos ar galimybės forma „turinti būti mylima“. Šie aiškinimai skiriasi dėl lotynų kalbos gramatinio atspalvio, tačiau priklauso tai pačiai prasmės sričiai.
Amanda savo reikšme siejasi ne su romantika vien. Ji gali reikšti šeimos meilę, draugystę, pagarbą ir žmogaus vertės pripažinimą. Tokia prasmė išliko suprantama skirtingose Europos kalbinėse bei kultūrinėse aplinkose.
