Alva dažniausiai aiškinamas kaip vardas, siejamas su senovės skandinavų žodžiu álfr. Šis žodis į lietuvių kalbą verčiamas kaip „elfas“ arba „elfė“. Pažodinė reikšmė nurodo mitinę būtybę, o ne konkrečią žmogaus savybę.
Skandinavų mitologijoje elfai buvo antgamtinės būtybės, susijusios su gamta, grožiu ir nematomu pasauliu. Skirtinguose šaltiniuose jų vaidmuo apibūdinamas nevienodai. Vienur jie vaizduojami kaip palankios gamtos dvasios, kitur jų prigimtis laikoma paslaptinga.
Simboliniuose aiškinimuose elfės įvaizdis siejamas su lengvumu, vaizduote ir artumu gamtai. Tokios sąsajos priklauso kultūrinei interpretacijai, todėl nėra pažodinės vardo reikšmės dalis. Viduramžių Europos tekstuose elfai dažnai pasirodydavo legendose, sakmėse ir epinėje kūryboje.
Kai kuriuose šaltiniuose Alva dar siejamas su šviesos arba baltumo įvaizdžiais. Šis aiškinimas kartais grindžiamas giminingais germanų kalbų žodžiais, tačiau nėra toks vieningas. Dėl to pagrindine reikšme dažniausiai laikoma „elfė“ arba „su elfais susijusi“.
