Aliodija siejama su senovės germanų kalbų žodžiu alōd arba allōd. Į lietuvių kalbą jis verčiamas kaip „paveldėta nuosavybė“ arba „turtas, priklausantis savininkui“. Ši reikšmė apibūdina paveldimą žemę, turtą ar teisę, perduodamą be tarpinio valdovo. Viduramžių teisėje alodas reiškė laisvai valdomą nuosavybę. Ji nebuvo laikoma feodalinio įsipareigojimo dalimi.
Aliodija todėl gali būti aiškinama kaip „paveldėto turto savininkė“. Tai pažodinis aiškinimas, paremtas germanų teisiniu žodynu. Simbolinėse interpretacijose ši reikšmė siejama su tęstinumu, šeimos atminimu ir teisėtu paveldėjimu. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne žodyno faktams.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama platesnė reikšmė „kilminga paveldėtoja“ arba „savo turto šeimininkė“. Šie variantai išplečia pagrindinę sąvoką, tačiau nėra atskiri, visuotinai pripažinti vertimai. Ispanijos krikščioniškoje tradicijoje reikšmė vėliau susijungė su šventosios Alodijos vardu. Vis dėlto religinis pasakojimas nekeičia pirminės žodinės reikšmės.
