Alba pažodžiui siejama su lotynų kalbos žodžiu alba, reiškiančiu „balta“. Tai moteriškoji būdvardžio albus forma, nusakanti baltą spalvą, šviesumą arba tyrumą. Kai kuriuose vardų aiškinimuose Alba siejama ir su aušra, nes baltėjantis dangus pranašauja naujos dienos pradžią.
Baltos spalvos reikšmė įvairiose tradicijose dažnai siejama su švara, taika, nekaltumu ir dvasiniu skaidrumu. Šios sąsajos yra kultūrinės interpretacijos, o ne pažodinis vardo vertimas. Krikščioniškoje simbolikoje balta spalva siejama su šviesa, prisikėlimu ir šventumu. Senovės romėnų vaizdiniuose balta spalva galėjo žymėti šviesą, iškilmingumą ir socialinį orumą.
Alba kai kuriose romanų kalbose vartojama kaip žodis, reiškiantis aušrą arba baltumą. Dėl to vardui priskiriami du artimi semantiniai laukai: šviesa ir rytinis dangus. Literatūroje aušra dažnai simbolizuoja pradžią, viltį ir atsinaujinimą. Tokia simbolika priklauso nuo kultūrinio konteksto, todėl neturėtų būti laikoma vienintele privaloma reikšme.
Alba reikšmė skirtingais laikotarpiais galėjo būti suvokiama per spalvos, šviesos arba gamtos vaizdinius. Šie aiškinimai papildo pažodinę reikšmę, tačiau nepakeičia pagrindinės nuorodos į baltumą.
