Adonis siejamas su senovės semitų žodžiu „adon“, kuris lietuviškai verčiamas kaip „viešpats“ arba „valdovas“. Šis žodis reiškė pagarbų kreipinį į aukšto statuso asmenį ar dievybę. Vėliau jis tapo asmenvardžio pagrindu ir įgijo savarankišką kultūrinę reikšmę.
Senovės graikų tradicijoje Adonis buvo jaunas, nepaprastu grožiu pasižymintis mitologinis veikėjas. Jo istorija susijusi su meilės deive Afrodite ir gamtos atsinaujinimo ciklu. Dėl šio pasakojimo vardas simboliškai siejamas su jaunyste, grožiu, gyvybingumu ir trumpalaikiškumu. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne pažodiniam vardo vertimui.
Artimųjų Rytų tradicijose žodis „adon“ buvo vartojamas kaip pagarbus kreipinys į dievą ar valdovą. Hebrajų kalboje forma „Adonai“ reiškia „mano Viešpats“ ir vartojama religiniame kontekste. Ši sąsaja paaiškina iškilmingą vardo skambesį, tačiau nepatvirtina tiesioginės vienos religinės kilmės.
Adonis skirtingais laikotarpiais buvo suvokiamas kaip grožio, meilės ir atsinaujinimo simbolis. Literatūroje bei mene šis vardas kartais vartojamas išskirtinai patraukliam vyrui apibūdinti. Toks vartojimas kilo iš graikų mitologijos, o ne iš oficialios vardo reikšmės.
