Adalbertas reiškia „kilnus ir spindintis“ arba „kilniai švytintis“. Pažodinė reikšmė siejama su dviem senosios germanų kalbos žodžiais: adal reiškia kilnumą, o beraht – šviesumą arba spindesį.
Ši reikšmė pirmiausia nusako aukštą kilmę, garbingą padėtį ir išskirtinį švytėjimą. Žodis adal senosiose germanų tradicijose reiškė kilmingumą, vertę bei gerą vardą. Žodis beraht buvo siejamas su šviesa, aiškumu ir regimumu.
Simbolinėse interpretacijose Adalbertas gali reikšti žmogų, kurio kilnumas pastebimas aplinkiniams. Šviesa čia suprantama kaip dvasinis aiškumas, išmintis arba gebėjimas rodyti kryptį. Tai kultūrinė interpretacija, o ne objektyvus asmens apibūdinimas.
Krikščioniškoje Europos tradicijoje šio junginio reikšmė įgijo moralinį atspalvį. Kilnumas buvo siejamas su sąžiningumu, o šviesa – su tikėjimu ir tiesa. Viduramžių vardų aiškinimuose tokios reikšmės dažnai turėjo dorybinį turinį.
Kai kuriuose šaltiniuose vardas aiškinamas kaip „kilnusis spindulys“ arba „šviesusis kilmingasis“. Šie variantai skiriasi formuluote, tačiau remiasi tais pačiais dviem semantiniais dėmenimis. Adalberto reikšmė skirtingais laikotarpiais išlaikė kilnumo ir šviesumo ryšį.
